eu4journalists

Aplinka

1. Aplinkos politikos formavimas

Iki septintojo dešimtmečio pabaigos nė viena Europos šalis neturėjo aiškiai apibrėžtos aplinkos politikos. Tačiau per pastaruosius 30 metų buvo pasiekta nemažos pažangos kuriant plačią aplinkos kontrolės sistemą Europos Sąjungoje. Dabar aplinkos politika apima platų klausimų ratą – nuo triukšmo iki atliekų prevencijos, nuo chemikalų iki oro dalelių, nuo maudyklių vandens iki ES masto tinklo kovai su aplinkos katastrofoms, tokiomis kaip naftos išsiliejimai ar miškų gaisrai.

1972 m. Paryžiaus viršūnių susitikimas: Buvo pripažinta, kad ekonomikos plėtros ir gyvenimo kokybės gerėjimo kontekste aplinkai reikia skirti ypatingą dėmesį. Todėl buvo pritarta pirmajam “aplinkos veiksmų planui”. Po to buvo priimta keletas analogiškų daugiamečių programų bei įvairių direktyvų.

1987 m. Suvestinis Europos aktas: Posūkio taškas ES aplinkos politikoje – pirmą kartą ji įtraukiama į Bendrijos sutartis.

1992 m. Mastrichto sutartis: Aplinkos apsaugai suteikiamas visateisis statusas.

1999 m. Amsterdamo sutartis: Sustiprino griežtesnės aplinkos apsaugos teisinę bazę ir tvarios plėtros propagavimą visoje ES.

Šiandien Europos Sąjungos aplinkos politika yra grindžiama idėja, kad griežti aplinkos standartai skatina inovacijas ir verslo galimybes. Ekonominė, socialinė ir aplinkos politika yra glaudžiai integruota. ES tikslas – garantuoti deramą aplinkos apsaugos lygį visoje ES, nepaisant vietos aplinkybių ir ekonominių suvaržymų.

Visa politika yra pagrįsta principu “teršėjas moka”. Teršėjas gali “mokėti” arba investuodamas į griežtesnius standartus arba mokestį verslui ar vartotojams už naudojimąsi pavojingu aplinkai gaminiu. Į mokėjimą gali įeiti reikalavimas priimti atgal, perdirbti ar pašalinti gaminius, pasibaigus jų naudojimui. Komisija taip pat pasiūlė, kad neteisėti pavojingų teršalų išmetimai į orą, vandenį ar dirvą, neteisėtas atliekų gabenimas ir išvertimas ir nelegali prekyba nykstančiomis rūšimis turi užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Svarstomi ir tolesni žingsniai.

Apskritai imant, aplinka turbūt yra sunkiausiai kontroliuojamas ES politikos sektorius. Jei valstybės narės gali bendrai naudotis Europos gamtos grožio teikiamais malonumais, jos turi ir kartu dalytis tokią naštą kaip rūgštūs lietūs, užteršti vanduo ir oras bei atliekų šalinimas. Ekstremalios oro sąlygos taip pat vis labiau plinta, kas rodo, jog klimato kaita yra problema, visais lygiais susijusi su piliečiais ir aplinkos politika.