eu4journalists

Eekonominė ir pinigų sąjunga ir euras

5. Ką davė euras?

2007 m. sausio 1d. sukako 5 metai, kai euras gyvuoja grynųjų pinigų pavidalu. Jo įvedimas plačiai vertinamas kaip sėkmė. Stiprus ir stabilus euras tapo viena iš dviejų labiausiai paplitusių tarptautinių valiutų globalioje ekonomikoje.

Eurozonos nariams naudinga būti didesnėje pinigų sąjungoje. Joje, pavyzdžiui, spekuliantams daug sunkiau greitai uždirbti iš prekybos valiutomis ir nėra didelio pinigų nuvertėjimo pavojaus. Devintojo dešimtmečio pradžioje spekuliantai buvo sukėlę sąmyšį VKM, dėl kurio smuko iš pradžių svaras, paskui lira, tačiau iki šiol jie nepadarė didesnės žalos eurui. Eurozona geriau pajėgia absorbuoti kainų šuolius negu pavienės valstybės narės. Be to, vis labiau plinta euro įtaka. Atsiskaitymų eurais apimtys už eurozonos ribų sudaro kiek daugiau nei vieną trečdalį eurozonos bendrojo vidaus produkto (BVP), nemažą poveikį tam daro keitimo kursas. Stiprus euras varžo eksportuotojus ir stabdo užsienio investicijas eurozonoje, tačiau padeda importuotojams ir skatina eurozonos investicijas visame pasaulyje.

ES piliečiams keliauti eurozonoje yra žymiai paprasčiau, kadangi nebeliko varginančios pinigų keitimo procedūros. Taip pat žymiai lengviau galima palyginti prekių ir paslaugų kainas, o tai padeda geriau funkcionuoti vidaus rinkai bei skatina sveiką konkurenciją ir yra naudinga vartotojams. Euro dėka bendras ekonomikos ir kainų stabilumas yra palankus visai ekonominei aplinkai, nuo šeimos iki verslo. Paskutiniais duomenimis, euro įvedimas pagyvino eurozonos vidaus prekybą 5-15%.

Nors praktinė euro nauda yra plačiai pripažįstama, ekonominės ir politinės aplinkos bei veikimo būdų pasikeitimas sukėlė politikams daug problemų. Vyriausybėms pasidarė daug sunkiau veikti griežtos ekonominės politikos sąlygomis, kai kurios pradėjo kaltinti eurą, neva jis varžo jų pastangas.

Ko gero, dažniausiai pasigirstantis kaltinimas yra tas, kad valstybės narės nebegali pačios sau nustatyti palūkanų normų. Pastaruoju metu nemažai politikų, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje ragina sumažinti palūkanų normą, kad būtų paskatintas ekonomikos augimas. Tačiau jie, atrodo, užmiršta faktą, kad ECB nustatyta vos 2% palūkanų norma, išsilaikiusi nuo 2003 m. birželio iki 2005 m. gruodžio, buvo mažiausia visose eurozonos valstybėse per pastaruosius dešimtmečiuis. Kadangi valstybės narės nebeturi galimybės kaitalioti palūkanų normų, jos negali vienašališkai jų sumažinti norėdamos paskatinti investicijas, arba padidinti norėdamos paskatinti taupymą. Bendra Europos valiuta reiškia ir bendrą pinigų politiką. Net ir nesant bendros Europos ekonominės politikos, visos eurozonos valstybės narės, vykdydamos savo ekonomikos politikas, turi laikyti ES nustatytų ribų.

Skepticizmas eurozonoje

Daugelis žmonių, ypač pagyvenusių, vis dar mėgsta mintyse paversti eurus į buvusius nacionalinius pinigus, ypač kai reikalai susiję su stambiomis sumomis. 2006 m. lapkritį Vokietijos Bundesbankas paskelbė apklausos duomenis, pagal kuriuos 77% Vokietijos piliečių vis dar skaičiuoja pinigus markėmis. Iš jų 94% nežino, kad 500 eurų vertės banknotas yra purpurinės spalvos ir 74% labai nemėgsta, kai visi banknotai nuo 100 eurų vertės yra tikrinami skeneriu. Net ir šiandien žmonės vis dar turi daugiau kaip 14,4 mlrd. Vokietijos markių (apie 7,2 mlrd. EUR), laikomų spintose ir kojinėse. Atrodo, nemažai Vokietijos piliečių nepasitiki savo naujais pinigais, todėl turėdami galimybę federaliniuose bankuose bet kada nemokamai pasikeisti senąsias markes, neskuba to daryti. Ko gero, tokį elgesį galima vertinti kaip europiečiams būdingą atsargumą, tačiau kartu tai yra simptomas, kad daugelis valstybių narių nelabai pasitiki ES.

Labiausiai žmonės baiminasi, kad dėl euro kyla kainos – apie tai nuolat pranešinėjo žiniasklaida po euro įvedimo 2002 m. Kiekvienas paprastas pilietis gali apytiksliai perskaičiuoti kainas senaisiais pinigais į kainas eurais. Tačiau tik sistemiškai stebint ir užsirašinėjant kainas galima susidaryti tikslų vaizdą apie daugelio prekių kainų pokyčius. Praktiškai žmonės savo nuomonę apie kainų augimą susidarė pirkdami kasdienius nebrangius daiktus – puodelį kavos ar bokalą alaus, duonos kepalą, laikraštį ir kitas prekes, kurių kainas jie atsimena. Nebrangių kasdienių pirkinių ir paslaugų kainų pakilimas yra kur kas akivaizdesnis negu brangių prekių ir paslaugų. Daugelyje eurozonos valstybių kainos buvo suapvalintos, o tai žymiai labiau atsiliepė pigiems pirkiniams. Suapvalintos kainos palengvina pirkėjų ir pardavėjų gyvenimą (pavyzdžiui, Nyderlanduose ar Suomijoje 1 ir 2 centų monetos nebekaldinamos, nors jomis ir toliau galima atsiskaityti), tačiau sukuria klaidinantį įspūdį apie tikrąją euro vertę.

Šiame kontekste išryškėjo dar vienas reiškinys. Kuo daugiau laiko praeina nuo senųjų pinigų atsisakymo, tuo stipresnis kainų augimo įspūdis. Tai galima paaiškinti tuo, kad šiandieninės kainos eurais yra lyginamos su ano meto kainomis, dažnai nepaisant to fakto, kad kainos senaisiais pinigais taip pat būtų išaugusios dėl infliacijos.

Nepaisant bendro įspūdžio, Komisijos atlikti tyrimai parodė, kad perėjimas prie euro nesukėlė žymaus kainų augimo. Bendrą kainų lygį pinigų keitimas paveikė mažiau negu 0,3%.

Kai kurios naujosios valstybės narės svarsto galimybę surengti referendumus dėl prisijungimo prie eurozonos, kai tik atitiks konvergencijos kriterijus. Danija ir Švedija rengė referendumus dėl euro įvedimo nuo 1999 m., tačiau abejose šalyse rezultatas buvo neigiamas.

2005 m. birželį žurnalas Stern pranešė, kad 56% Vokietijos gyventojų pasisako už sugrįžimą prie markės. Kai kurie Italijos politikai, tarp kurių žymiausias Silvio Berlusconi, ragina pasitraukti iš eurozonos. Separatistinė Italijos “Šiaurės lyga” pasiūlė surengti referendumą dėl liros sugrąžinimo, taip pat daugelis kraštutinių dešiniųjų partijų visoje ES ragina sugrįžti prie nacionalinių pinigų, kadangi joms labiau rūpi tautiškumas negu EPS ir euro sėkmė.

Savo ruožtu, Europos Komisija yra atmetusi bet kokią galimybę bet kuriai eurozonos valstybei atsisakyti naujosios valiutos. Euras turi išlikti, kadangi jo nauda tiek nacionaliniu, tiek ir Europos mastu, yra daug didesnė už bet kokias problemas.

EPS ateitis Future of the EMU

Artimiausiais metais svarbiausias EPS, kaip ir visos sąjungos, klausimas bus santykis tarp europinių ir nacionalinių interesų. 2007 m. sausio mėn. Financial Times pranešė apklausos rezultatus, pagal kuriuos dauguma Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos gyventojų mano, kad euras pakenkė jų nacionalinėms ekonomikoms,tačiau turėjo teigiamą poveikį visos ES ekonomikai. Priešingai, kitoje apklausoje, atliktoje International Herald Tribune užsakymu, buvo išreikštas pasitikėjimas euru. 2007 m. kovo mėn. atliktos apklausos duomenimis, 89% Pranczijos ir Italijos, 93% Ispanijos ir 83% Vokietijos gyventojų teigė, kad 2057 m. euras vis dar bus Europos pinigas.

Eurozonos skeptikų požiūris kalbant apie nacionalines ekonomikas grindžiamas argumentu, kad didesnės ir labiau išsivysčiusios šalys turi patirti ekonomikos nuosmūkį, kad naujosios valstybės narės galėtų jas pasivyti, tačiau toks požiūris yra ginčytinas. Iš tikrųjų eurozonoje 2006 m. buvo užfiksuotas didžiausias augimas nuo 2000 m., todėl visos kitos prognozės buvo pakoreguotos augimo linkme. Vokietijos ekonomika 2007 m. pradžioje taip pat pradėjo atsigauti. Taigi, eurozonos ekonomika išlieka stipri, o pastarojo meto euro palūkanų normų svyravimai buvo mažesni negu dolerio.

Euras išstūmė dolerį ir tapo svarbiausiu pinigu tarptautinėse obligacijų rinkose, šiuo metu daugiau kaip 25% tarptautinių atsargų sudaro eurai, įgaudami vis tvirtesnį pagrindą dolerio sąskaita.

Temos:

• Euro stabilumas prieš palūkanų normų nelankstumą
• “Stabilumo ir augimo paktas” (SAP)
• Euroskepticizmas dėl infliacijos ir ekonomikos augimo
• ES ekonomika prieš valstybių narių ekonomikas