eu4journalists

Eekonominė ir pinigų sąjunga ir euras

1.Euro įvedimo istorija

Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) yra sutartis tarp joje dalyvaujančių Europos valstybių dėl bendrų pinigų euro įvedimo ir bendros ekonominės politikos su nustatytomis fiskalinės atsakomybės sąlygomis, taikymo. Šiuo metu 27 valstybės narės yra skirtingose integracijos į EPS pakopose. Trylika valstybių yra įsivedusios eurą: tai Austrija, Belgija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Slovėnija ir Ispanija. Kitos trys valstybės – Jungtinė Karalystė, Danija ir Švedija artimiausiu metu neplanuoja įsivesti euro. Vienuolika kitų valstybių – Kipras, Malta, Latvija, Lietuva, Estija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Rumunija ir Bulgarija yra įvairiose euro įsivedimo pakopose ir tikisi prisijungti prie euro zonos per artimiausius 10 metų.

Po Antrojo Pasaulinio karo daugumos industrinių valstybių piniginiai vienetai buvo susieti su doleriu pagal vadinamąjį aukso standartą, remiantis Bretton Woods sistema. Faktinė dolerio viršenybė ir priverstinis keleto Europos valiutų devalvavimas paskatino Europos politikus siekti ištaisyti šią nelygybę plėtojant glaudesnę Europos valstybių ekonominę integraciją.

Europos bendros valiutos planai pradėti kurti 1969 m. Barre pranešime, kurį patvirtino šešios tuometinės Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) valstybės narės. Tais pačiais metais EEB valstybių (ar vyriausybių) vadovai susitiko Hagoje aptarti ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimą. Tačiau šis procesas buvo atidėtas dėl Bretton Woods sistemos griūties, kuri prasidėjo po 1971 m vienašališko prezidento Nixono sprendimo atšaukti dolerio konvertavimą į auksą ir 1972 m naftos krizės. Tuo tarpu EEB toliau augo ir ilgainiui priėmė dar devynias valstybes, kurių dauguma abejojo, ar verta atsisakyti nacionalinio piniginio vieneto.

Šiuo metu Europos valstybės yra trijose skirtingose ekonominės integracijos pakopose, kurios atitinka istorines EPS raidos pakopas.

I pakopa

1979 m buvo sukurta Europos monetarinė sistema (EMS), kuri susiejo tarpusavyje Europos valiutas ir neleido didelių jų vertės svyravimų. Remiantis šia sistema buvo įdiegtas Europos valiutų keitimo mechanizmas (VKM), pagal kurį buvo apribotas kiekvienos valstybės narės valiutos keitimo kurso svyravimas (+/-2.25%) į bet kurią pusę nuo jos santykinės vertės. Ši santykinė kiekvienos valiutos vertė buvo nustatyta pagal jos “svorį” bendrame visų dalyvaujančių valstybių valiutų krepšelyje, pavadintame Europos piniginiu vienetu (ECU) ir priklausė nuo valstybės narės ekonomikos dydžio.

9-jo dešimtmečio pabaigoje kiekvienos valstybės narės rinkos plėtra vis labiau artino kaimyninių šalių ūkius ir taip formavosi vieninga Europos rinka. Tarptautinei prekybai vieningoje rinkoje, nepaisant tam tikro stabilumo įdiegus VKM, trukdė valiutų keitimo rizika ir dėl jos didėjantys sandorių kaštai. Bendros valiutos sukūrimas vieningoje rinkoje atrodė logiškas sprendimas, tad vėl buvo iškelta bendrų pinigų įvedimo idėja.

Jacques Delors vadovaujant Europos Komisijai, 1986 m vasarį buvo priimtas Suvestinis Europos aktas, kuriuo buvo siekiama pašalinti institucines ir ekonomines kliūtis tarp EB valstybių narių ir iškeltas tikslas sukurti Europos bendrąją rinką. 1989 m. buvo parengti EPS įgyvendinimo per tris pakopas planai. Nors I pakopos procesai jau buvo prasidėję kartu su EMS sukūrimu 1979 m, tačiau oficialiai ji buvo pradėta 1990 m. panaikinus valiutų keitimo kurso kontrolę ir taip išlaisvinus kapitalo judėjimą EEB. Delors Komisijos numatytos trys pakopos, įskaitant ekonominės konvergencijos kriterijus bendrų pinigų įvedimui, formaliai buvo įtvirtintos 1992 m Mastrichto sutartyje, kuri EEB transformavo į Europos Sąjungą. Narystės Europos Sąjungoje ir prisijungimo prie bendros valiutos kriterijai yra išdėstyti trijuose dokumentuose. Pirmasis yra 1992 m pasirašyta Mastrichto sutartis, įsigaliojusi 1993 m lapkričio 1-ją. Antrąjį dokumentą tais pačiais metais Kopenhagoje priėmė Europos Vadovų Taryba, patvirtinusi vadinamuosius Kopenhagos kriterijus, kurie paaiškina bendruosius Mastrichto sutarties tikslus. Trečiasis dokumentas yra pagrindų sutartis, sudaroma su kiekviena valstybe prieš jai įstojant į ES. Minėti kriterijai per eilę metų detaliau buvo aiškinami ES teisės aktuose ir Europos teismų sprendimuose.

1-ji EPS raidos pakopa, santykinai gretinant su dabartine integracija, gali būti prilyginta šalies kandidatės atitikimui pirmiausia Kopenhagos kriterijams, o po to įstojimui į ES.

II pakopa

1995 m Madrido susitikime Vokietijos siūlymu ECU pavadinimas buvo pakeistas euru. Vadinamasis Madrido scenarijus taip pat nustatė pereinamuosius laikotarpius euro įvedimui - iš pradžių sąskaityboje, o vėliau ir grynųjų pinigų pavidalu.

Antrojoje EPS pakopoje buvo įkurtas Europos pinigų institutas (EPI) – būsimojo Europos centrinio banko (ECB) pirmtakas. 1997 m birželį Europos Vadovų Taryba Amsterdame patvirtino Stabilumo ir augimo paktą bei VKM-II, kuris po euro įvedimo turėjo pakeisti Europos monetarinę sistemą ir VKM. Kitais metais Europos Vadovų Taryba Briuselyje atrinko vienuolika valstybių, galinčių įsivesti eurą nuo 1999 m. Tuo metu pradėjo veikti ECB, įgaliotas tvarkyti Europos Sąjungos pinigų politiką ir prižiūrėti Europos centrinių bankų sistemos veiklą (tai yra nacionalinius bankus), spausdinti banknotus ir kaldinti monetas, taip pat padėti eurą įsivedusioms valstybėms laikytis konvergencijos kriterijų.

2-ji EPS raidos pakopa, santykinai gretinant su dabartine integracija, gali būti prilyginta jau įstojusios šalies prisijungimui prie VKM-II, kuriame ji turi išbūti bent du metus iki euro įvedimo.

III pakopa

1999 m sausio 1-ją euras buvo įvestas ne fiziniu pavidalu, nustačius 11 iš tuometinių 15 valstybių narių valiutų fiksuotus kursus pagal paskutinės 1998 m. dienos kursą. Valiutų keitimo mechanizmą (VKM) pakeitė VKM-II, kuris veikė panašiai kaip jo pirmtakas VKM, tik naujųjų pinigų kontekste. ECB su kiekvienos valstybės narės centrinio banko pagalba pradėjo taikyti vieningą pinigų politiką ir prasidėjo dar Madride nustatytas trijų metų pereinamasis laikotarpis, turėjęs trukti iki 2002 m. sausio 1 d. Europos Komisija 2000 m. viduryje paskelbė, kad nuo 2001 m. sausio 1 d. Graikija taip pat gali oficialiai prisijungti prie trečiosios bendrų pinigų įvedimo pakopos.

Euras tapo tariamais pinigais 12 valstybių, sudarančių vadinamąją eurozoną – Austrijos, Belgijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Airijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Ispanijos ir Portugalijos. Jis buvo naudojamas sąskaityboje, todėl įmonės galėjo saugiai sudarinėti sandorius eurais žinodamos, kad valstybių narių valiutų keitimo kursas yra fiksuotas. Kad žmonės priprastų prie naujų pinigų, bankų ąskaitose greta nacionalinės valiutos buvo nurodoma jų vertė eurais.

Kiekviena valstybė, norėjusi nuo 2002 m sausio 1 d prisijungti prie euro, turėjo atitikti Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus. Šie kriterijai nustato keturis reikalavimus.

• Valiutos kursas turėjo bent du metus neviršyti VKM nustatytų svyravimų ribų
• Ilgalaikių paskolų palūkanų norma turėjo neviršyti dviejų procentinių punktų lyginant su trijų žemiausią rodiklį turinčių valstybių narių vidurkiu
• Infliacija turėjo būti mažesnė už nustatytas reikšmes (per 3 metus neviršyti 1,5% lyginant su trijų žemiausią rodiklį turinčių valstybių vidurkiu)
• Valstybės skola turėjo neviršyti 60% BVP (ar būti arti šio rodiklio) ir biudžeto deficitas nesiekti 3%

Ruošiantis euro įvdimui nuo 2002 m. sausio 1 d. buvo išspausdinta daugiau kaip 14 mlrd. banknotų, kurių bendra vertė sudarė 633 mlrd. eurų ir nukaldinta 52 mln. monetų, kurioms sunaudota 250000 tonų metalo. Pasitinkant sausio 1-ją, pesimistai skleidė baimę ir sąmyšį. Spaudoje buvo šaukiama, kad toks masinis pinigų pakeitimas negali pavykti. Tačiau visi nuogąstavimai nepasitvirtino. Praėjus minutei po vidurnakčio bankomatai pradėjo išdavinėti eurus ir žmonės pradėjo jais atsiskaitinėti.

Dalyvavimas 3-je EPS raidos pakopoje reiškia valstybės narės, dalyvaujančios VKM-II ir du metus atitinkančios konvergencijos kriterijus, prisijungimas prie eurozonos.

Keitimo kurso raida

1999 m. sausio 4-ją, pirmąją prekybos eurais Frankfurto biržoje dieną, JAV doleris kainavo 1,1789 euro. Nuo tada euro santykis su doleriu nuolat krito daugiau kaip metus, iki 2000 m. spalio 26 d., kai naujųjų pinigų vertė pasiekė žemiausią tašką – 0,8225 JAV dolerio už eurą. Vidutinis tų metų kursas buvo 0,95 JAV dolerio už eurą.

Euras pradėjo atsigauti 2002 m. įvedus grynuosius pinigus, o 2002 m. pabaigoje jo kursas pakilo nuo 0,90 iki 1,02 dolerio už eurą. Dar po metų jis pakilo iki 1,24 dolerio. 2004 m. lapkritį jis perkopė 1,30 atžymą, o 2004 m. gruodžio 30 d. pasiekė aukščiausią tašką - 1,3668 dolerio už eurą. Per 2005 metus euras vėl smuko ir gruodžio mėnesį kainavo 1,18 dolerio. 2006 m. jo kursas vėl kilo nuo 1,1813 sausį iki 1,2958 birželį ir metų pabaigoje pasiekė aukščiausią tašką, lengvai perkopęs per 1,30 atžymą, ties kuria ir liko.

Svarbūs klausimai:

• Bendrų pinigų sukūrimo planai pradėti rengti 7-jo dešimtmečio pabaigoje
• Trys integracijos į EPS pakopos: įstojimas į ES, VKM-II, eurozona
• 1992 m. Mastrichto sutartis, 1993 m. Kopenhagos kriterijai, individualū prisijungimo pagrindai
• Keturi prisijungimo prie eurozonos konvergencijos kriterijai