Svarbiausi veikėjai
1. Darbas drauge
Galių pasidalijimas Europos Sąjungoje
Europos Sąjungos valstybės narės yra suverenios valstybės, nutarusios sujungti savo suverenumą kai kuriose pagrindinėse valdymo srityse. Tai tos sritys, kuriose bendras veikimas Europos lygiu atitinka valstybių narių interesus. Tačiau ES nėra federacinė valstybė. Tai unikali sistema, per savo daugiau nei 50 metų istoriją nuolat evoliucionuojanti.
Kaip ir bet kuri valdžia, Europos Sąjunga turi įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją šakas ir nepriklausomą teismų sistemą bei keletą kitų institucijų.
ES institucijų galios yra apibrėžtos steigimo sutartyse. Dėl jų valstybės narės susitarė, o po to visos ratifikavo. Pirmoji sutartis, Romos sutartis, 1958 m. įkūrė Europos ekonominę bendriją. 1992 m. Mastrichto sutartis įsteigė Europos Sąjungą ir ją iš vien ekonomika grindžiamos sąjungos išplėtojo į labiau politinį darinį. Kitos sutartys – Suvestinis Europos aktas (1987), Amsterdamo sutartis (1999) ir Nicos sutartis (2003) – visos svariai papildė Europos Sąjungą, jos vaidmenį ir funkcijas.
Tolesniu žingsniu turėjo tapti ES konstitucijos sukūrimas, kurio dėka, be kita ko, būtų sujungtos visos ankstesnės sutartys ir supaprastintas išplėstos Europos Sąjungos sprendimų priėmimas bei jos užsienio politika. 2004 m. spalio 29 d. 25-ių valstybių narių ir trijų valstybių kandidačių, Rumunijos, Bulgarijos ir Turkijos, valstybių ir vyriausybių vadovai bei užsienio reikalų ministrai susitiko Romoje, kad pasirašytų sutartį dėl Konstitucijos Europai. Tačiau sutarties ratifikavimo procesas įstrigo, kai Prancūzijos ir Olandijos piliečiai 2005 m. referendumuose jai nepritarė. Apie konstitucijos likimą buvo aktyviai diskutuojama Vokietijos pirmininkavimo metu 2007 m. Priemonių bus imtasi ne vėliau kaip 2008 m., pirmininkaujant Prancūzijai.
Trys ES institucijos, atsakingos už politikos kūrimą ir sprendimų priėmimą, yra Europos Sąjungos Taryba (atstovaujanti nacionalinėms vyriausybėms), Europos Komisija (institucija, atstovaujanti bendriems Europos interesams) ir Europos Parlamentas (atstovaujantis gyventojams).
Sprendimų priėmimo procesas
Europos Komisija yra vienintelė ES institucija, kuri gali inicijuoti įstatymų leidybą. Tačiau prieš tai darydama ji turi pasitarti su interesų grupėmis ir ekspertais, kad būtų garantuota, jog bus deramai pasitarnauta Europos Sąjungos piliečiams. Ji reguliariai susitinka su nacionalinių vyriausybių ir jų agentūrų ekspertų komitetais, taip pat su įvairiausių sričių Europos lygmens atstovaujamosiomis organizacijomis - pramonės, viešųjų paslaugų, profsąjungų, vartotojų grupių, regioninėmis ir nevyriausybinėmis. Daugelis šių grupių yra įsikūrusios Briuselyje, kad galėtų paveikti Komisiją, nes žino, jog naujam teisės aktui yra lengviausia daryti įtaką dar prieš tai, kai jis bus oficialiai pasiūlytas.
Kai tik Komisija pritaria naujo teisės akto pasiūlymui, jis pateikiamas Europos Parlamentui ir Ministrų Tarybai. Jie gali arba jam pritarti be pakeitimų, arba pasiūlyti pataisas, arba jį visai atmesti (tas pasitaiko retai). Daugeliu atvejų Komisija taip pat tariasi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu ir Regionų komitetu, dviem „oficialiomis“ ES patariamosiomis institucijomis, kurių pareikštos nuomonės nėra įpareigojančios.
Bendro sprendimo procedūra: labiausiai įprasta ES teisės aktų priėmimo procedūra yra žinoma „bendro sprendimo“ pavadinimu, nes Taryba ir Parlamentas jos metu dalijasi įstatymų leidybos galia. Iš pradžių Parlamente, po to Taryboje rengiamas pirmasis Komisijos pasiūlyto teisės akto svarstymas. Jei abiejų institucijų požiūriai sutampa, teisės aktas yra iš karto patvirtinamas. Šiame etape svarstymo laikas nėra ribojamas, tad Komisijai pateikus pasiūlymą pirmasis svarstymas Taryboje gali tęstis ištisus mėnesius ar netgi metus.
Jeigu nuomonės išsiskiria, pasiūlymas grąžinamas antrajam svarstymui - į Parlamentą, po to į Tarybą. Nuo šiol procedūros trukmė yra ribojama. Jei kuriame nors etape abiejų institucijų pozicijos sutampa, teisės aktas priimamas. Jei skirtumai išlieka, jungtinis „taikinimo komitetas“ mėgina susitarti dėl bendro teksto, kurį po to atskirai privalo patvirtinti abi institucijos. Visą laiką dalyvauja ir Komisija. Jei negalima susitarti dėl bendro teksto arba jei bendras tekstas atmetamas, teisės aktas nepriimamas.
Taryboje siekiama bendro sutarimo, tačiau daugelyje sričių sprendimai gali būti priimami „kvalifikuota dauguma“ – tuomet kiekviena valstybė narė turi tokį balsų skaičių, kuris yra maždaug proporcingas jos dydžiui. Tačiau kai kuriose jautriose srityse reikalaujama visų valstybių narių vieningumo.
Kai kuriais atvejais, kai valstybės narės nėra linkusios suteikti galių Parlamentui, naudojama „konsultacinė procedūra“. Čia Parlamentas teturi teisę pareikšti savo nuomonę apie pasiūlytą teisės aktą prieš Tarybai jį priimant – tačiau jam turi būti suteikta galimybė tą padaryti. Šiais atvejais paprastai reikalaujama, kad Taryba nuspręstų vieningai.
Kai kuriais atvejais yra reikalaujama, kad Parlamentas tiesiog pasakytų „taip ar ne“. Ši procedūra, žinoma kaip „pritarimo procedūra“, yra naudojama, pavyzdžiui, tvirtinant Komisijos narius arba pritariant susitarimui su ES nepriklausančia šalimi.
Po priėmimo: ES teisės aktą priėmus, Komisija privalo užtikrinti, kad jis būtų tinkamai ir visiškai - ir per nustatytą laiką - įgyvendintas visose valstybėse narėse. Komisija (arba valstybės narės) gali Teisingumo teisme iškelti bylą valstybėms narėms už jų įsipareigojimų pagal ES teisę nevykdymą. Teismo vaidmuo – išaiškinti visus galimus nacionalinės teisės ir Europos teisės skirtumus ir užtikrinti, kad ES teisės aktai būtų vienodai suprantami visose valstybėse narėse.