eu4journalists

Trumpas vadovas po ES

3. Žvilgsnis į ateitį

Komisija kaip variklis

Europos Komisija atlieka daug kasdieninio darbo Europos Sąjungoje. Ji rengia naujų Europos teisės aktų pasiūlymus, kuriuos teikia Europos Parlamentui ir Tarybai. Ji užtikrina, kad ES sprendimai būtų tinkamai įgyvendinti, ir prižiūri, kaip naudojamos ES lėšos. Ji taip pat užtikrina, kad visi laikytųsi Europos sutarčių ir teisės.

27-ių valstybių narių Komisiją sudaro 26 Komisijos 26 Commissioners nariai ir pirmininkas, kurie atsako už veiklą įvairiose srityse – tai įmonės ir pramonė, transportas, institucijų santykiai ir komunikacijos strategija, žemės ūkio ir kaimo plėtra ir daug kitų. Jiems visiems padeda pareigūnai iš kabinetų (privačių biurų ) ir departamentų (arba generalinių direktoratų ), dauguma kurių yra įsikūrę Briuselyje.

Pirmininką, šiuo metu José Manuel Barroso, parenka ES valstybės narės, jį turi patvirtinti Europos Parlamentas. Kitus Komisijos narius nominuoja valstybių narių vyriausybės, pasitarusios su būsimuoju pirmininku, tačiau juos taip pat, kaip kolegiją, turi patvirtinti Parlamentas. Komisija tvirtinama penkerių metų kadencijai, tačiau Parlamentas ją gali bet kad atleisti. Komisija veikia nepriklausomai nuo valstybių narių vyriausybių.

Komisiją galima laikyti tarsi varikliu, kurio dėka ES veikia; ji teikia naujus pasiūlymus ir gina Europos Sąjungos, o ne kurios nors valstybės narės interesus. Komisijos pirmininkas yra tarsi vyriausias inžinierius, kurio užduotis – numatyti nuolatinį ES judėjimą į priekį ir suteikti kryptingumo ir savo kolegų Komisijos narių, ir visos Komisijos darbui. Pirmininkas taip pat atstovauja Europos Komisijai Europos Vadovų Tarybos susitikimuose, bendraujant su kitomis ES institucijomis bei su likusiu pasauliu.

Plėtra – glaudesnė, platesnė, stabilesnė Europa

Europos Komisija siekia užtikrinti, kad plėtra išliktų vienu iš įtakingiausių ES turimų politikos įrankių, kurio dėka Europoje plečiasi taikos ir stabilumo, laisvės ir demokratijos, klestėjimo ir solidarumo zona. Plėtros proceso tikslai ir iššūkiai turi būti gerai išaiškinti piliečiams, o ES įsipareigojimai plėstis – sustiprinti. Komisija taip pat pabrėžia, jog turi būti laikomasi griežtų valstybių kandidačių priėmimo kriterijų.

Naujos narės gali būti priimamos į Europos Sąjungą, – šis procesas vadinamas „plėtra“ – jeigu jos atitinka tam tikras sąlygas. Stojimas į ES prasideda nuo šalies paraiškos narystei. Kai valstybės narės, kartu su Komisija ir Parlamentu iš principo pritaria galimai pretendentės narystei, ji tampa “valstybe kandidate“. Po to valstybė kandidatė pradeda detalias derybas su Komisija dėl narystės sąlygų.

Esminė sąlyga - kad valstybė kandidatė taptų ES nare, ji turi atitikti „Kopenhagos kriterijus“, kurie reiškia, jog ji privalo visą esamą ES teisę (žinomą kaip acquis communautaire) perkelti į savo teisinę sistemą ir pademonstruoti, jog joje yra stabili ir gerai veikianti demokratija ir ekonomika. Deryboms pasibaigus stojimo sutartį turi ratifikuoti visos dabartinės valstybės narės ir pati valstybė kandidatė. Daugeliu atveju naujosios narės ratifikavimo proceso metu surengia referendumus.

Iki 2004 m. gegužės buvo 15 ES valstybių narių su iš viso 375 mln. piliečių. Dar dešimt šalių, daugiausia iš Vidurio ir Rytų Europos, įstojo į ES 2004 m. 2007 m. prisijungus Bulgarijai ir Rumunijai, bendras ES gyventojų skaičius priartėjo prie 500 mln. Kroatija derasi dėl narystės ir tikėtina, jog prisijungs per keletą artimiausių metų. Turkija taip pat yra valstybė kandidatė ir gali prisijungti – manoma, jog 2015 m. arba vėliau – jeigu atitiks visas narystės sąlygas. ES teikia svarią finansinę paramą ir patarimų, kad padėtų valstybėms kandidatėms pasirengti narystei. Už valstybes kandidates yra atsakingas Komisijos Plėtros GD Enlargement DG.

Permainos horizonte

Dabar, kai ES išsiplėtė iki 27 valstybių, ir gali dar labiau išsiplėsti, jai reikia racionalesnės ir veiksmingesnės sprendimų priėmimo sistemos. Tačiau pakeitimams turi pritarti visos valstybės narės – senosios ir naujosios, didelės ir mažos.

Kiekviena šalis turi tam tikrą balsų skaičių Ministrų Taryboje, šiai priimant sprendimus. Kiekvienos šalies žmonės taip pat išrenka tam tikrą Europos Parlamento narių skaičių. Tradiciškai šie skaičiai apytikriai atspindi santykinį šalies gyventojų skaičiaus dydį.

2004 m. spalio 29 d. 25-ių valstybių narių ir trijų valstybių kandidačių, Rumunijos, Bulgarijos ir Turkijos, valstybių ir vyriausybių vadovai bei užsienio reikalų ministrai susitiko Romoje, kad pasirašytų sutartį dėl Konstitucijos Europai. Tačiau sutarties ratifikavimo procesas įstrigo, kai Prancūzijos ir Olandijos piliečiai 2005 m. referendumuose jai nepritarė. Europos Sąjungoje šis uždelsimas buvo pirmiausia suprastas kaip galimybė (ir paskata) apmąstymams: kokiu būdu pastūmėti Europos integraciją, kad visi - piliečiai, pilietinė visuomenė, socialiniai partneriai, nacionaliniai parlamentai ir politinės partijos – dalyvautų šiame procese ir jaustų, kad jų nuomonė yra girdima.

Apie konstitucijos likimą buvo aktyviai diskutuojama Vokietijos pirmininkavimo metu 2007 m., po kurio svarstymų ir atsiliepimų periodas buvo paskelbtas baigtu. Kovo mėnesį, per Romos Sutarties metines, Berlyno Deklaraciją priėmė visos šalys narės, tuo patvirtindamos intenciją patvirti naują sutartį. 2007 m. birželį Europos Taryboje 27-ių šalių valstybių ir vyriausybių galvos sutiko su Reformų Sutarties, pakeitusios atmestąją Konstituciją, patvirtinimu. Taryba tikėjosi, kad naujoji Sutartis suteiks EU galimybę sutikti 21 amžiaus iššūkius ir suvokti savo tikrąjį potencialą.

Galutinis Sutarties tekstas buvo patvirtintas 2007 m. spalio 17-18 d. neformalaus Europos Tarybos susitikimo Lisabonoje metu. Oficialioji pasirašymo ceremonija įvyko Lisabonoje 2007 m. gruodžio 13 d. (ir ES išvengė krizės po to, kai Prancūzija ir Olandija atmetė pirmąją Europos Konstituciją).

Jei Reformų Sutartį sėkmingai ratifikuos visos ES šalys, ji galios iki sekančių Europos Parlamento rinkimų. Dauguma šalių tikisi užbaigti šį procesą dar 2008 m. pradžioje, kai Sutartį ratifikuos nacionaliniai parlamentai. Panašu, kad Airija bus vienintelė šalis, kuri rengs referendumą, nes visuotinio balsavimo reikalauja Airijos konstitucija.
Naujoji Lisabonos Sutartis sukoncentruota į būtinybę modernizuoti ir keisti Europos Sąjungą ir sudaryta taip, kad išsiplėtusi Europa būtų demokratiškesnė, kad būtų atsižvelgiama į piliečių lūkesčius dėl atsiskaitomybės, skaidrumo ir galimybių dalyvauti procesuose, taip pat efektyvesnė kovojant su globaliais šiandienos iššūkiais, tokiais kaip pasaulinis klimato atšilimas, suagumas ir darnus vystymasis.

Svarbiausi pasikeitimai institucijose ir politikos pasikeitimai:

• Nuolatinis Tarybos Prezidentas pirmininkauja aukščiausio lygio ES susitikimams; jo kadencija gali būti pratęsta po dviejų su puse metų (vietoje dabar esančios šešių mėnesių rotacijos);
• skaidresnė, dviguba dauguma pagrįsta balsavimo sistema, kuria tvirtinami Tarybos sprendimai (reikalingas 55 procentų šalių narių ir 65 procentų Europos Sąjungos gyventojų palaikymas pasiūlytam ES teisės aktui priimti). Dėl stipraus Lenkijos pasipriešinimo naujoji balsavimo sistema bus pradėta taikyti nuo 2014 m.;
• Vyriausiausiojo įgaliotinio bendrajai užsienio ir saugumo politikai postas pakeis dabartinio ES Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir išorės santykių komisijos nario Javier Solana poziciją;
• Komisijos narių skaičiaus sumažinimas nuo 27 iki 15 iki 2014;
• MEPs (Europos Parlamento narių) skaičiaus sumažinimas iki daugiausia 750 (mažiausia 6 ir daugiausia iki 96 iš šalies) ;
• nacionalinių parlamentų stiprinimas suteikiant jiems teisę pasiremti subsidiarumo principu;
• suteikti ES juridinio asmens statusą;
• pasitraukimo išlyga, suteikianti galimybę narėms palikti ES ;
• kvalifikuotos daugumos balsavimo išplėtimas balsuojant už 40 politikos sričių (tokių kaip prieglobsčio suteikimas, imigracija, policijos ir teisinis bendradarbiavimas sprendžiant kriminalinius klausimus);
• galimybę spręsti tokias problemas kaip klimato kaita ir solidariai spręsti energetikos klausimus;
• Pagrindinė Teisių Chartija tampa teisiškai privaloma.